26/12/2022
Jonui MEKUI - 100
AŠ GIRDĖJAU DAINUOJANT...
Aš girdėjau dainuojant. Vieną vakarą, vieną šviesų, neišpasakytai žvaigždelėm mirgantį vakarą, pačiame vidurvasary. Po darbo, kai visos svirtys, visos tvartų durys nutyla, kai tik kurklelių ūžesys, kai tik šikšnosparniai... Stovėjom po mėlynais alyvų krūmais ir dainavom.
Daina, tu dainelė! Tokia graudžiai ilgesinga, tokia užsisvajojusi. Tarsi gintarėliai tie žodeliai, tarsi karolėliai suvarstyti. Tai tik ant Baltijos kranto, tai tik į pušų kalnelius užsižiūrėję, į beržinėlius, tai tik tie lėti žemdirbiai, tos grėbėjėlės, tie lietuviški berneliai tokias dainas sudėti galėjo. Ar jūs girdėjot kada kur kitur taip dainuojant, kaip ten? Taip graudžiai ir taip ilgesingai? Ar girdėjot, kaip laukuose, iš darbo grįžtant, ar vasarų vakarais?
Ak, tai prisimena vis tie vasarų vakarai, šviesūs, neapsakomai žvaigždelių pilni. Sėdėdavome po tirštomis liepomis ant medinio suoliuko, diemedžiams kvepiant šiltame kieme, ir dainavome.
Ak, Dievulėliau, ką gi aš žinau, apie ką dainelės kalbėjo: prasti jų žodeliai. Mes dainavome apie darželį, apie rūtelių kvepėjimą, apie bernelio, apie mergelės ilgesį, apie žirgelius; ir apie pūdymą, apie linų laukus mes dainavome, ir apie motules, – ak, maži, nepuošnūs tai buvo žodžiai, šimtus kartų mūsų dainuoti, ak, ir melodija! Bet mes dainavome, ir tai buvo neapsakomai ilgesingas susidūmojimas.
Mes dainavom, ir mūsų akys žiūrėjo tolyn, į žvaigždelių šviesumą, mes žiūrėjom į vakaran įsigėrusius medžius, į namus, ir į vienas kito akis, ir mes nieko, nieko daugiau nenorėjom, tik dainuoti, tik dainuoti.
Ir mums rodės, kad niekad gražiau negalima dainuoti, niekad. O kai mes pabaigę nutildavome, ir, bijodami ardyti tą nuotaiką ir tylą, klausydavomės, mes girdėdavome tas pačias dainas dainuojant toli, kitame kaime, tolimose sodybose. Ir ten, kiemuose susirinkę ar vaikščiodami tamsėjančiom sodžių gatvėm ar laukų takeliais, dainavo sodžių merginos ir bernai, tokie pat, kaip mes, dainavo iš tokio pat nežinomo ilgesio, tokio pat susidūmojimo pagauti, vakarėlin užsižiūrėję.
Ak, kaip gražios tos dainelės, ta nuotaika, tie sidabriniai vasarų vakarai. Ir balsai, ir balsai atrodė tokie gražūs, o nesvarbu, kad tai kiek ir nesiderina, o grubokas kitas, kad tai kiek kuris ir prasišoka, visa burna taip, atmetęs galvą, traukia, – ak, argi tai svarbu? Mes sau, sau dainavome, kad kitaip negalėjome: ar galima tokį vakarą nedainuoti, ar galima tokiais vakarais užmigti?
O, mes dainuodavom niekam – mes tiktai sau, rateliu, pasiklausydami ir pasikalbėdami, ir tyliai nusijuokdami kartais, tyliai, kad nesudrumst tos ramumos, tos šventos nuotaikos. Tyliai, tyliai naktim plaukė mūsų dainelės į kitas kaimo puses, tolyn į naktį, ir mums buvo taip neapsakomai gera, taip neišpasakytai!
O, buvo ir kitos dienos, ir kitos dainelės: dainelės, kurios skambėdavo per mūsų vestuves dukreles tolyn išleidžiant, ir linarūčių dainelės, tos švelnios švelnios, ir kūlimo; ir tos, kurias audėjos seklyčiose prie staklių liūdnai dainuodavo; ar mergelė, į rūteles užsižiūrėjusi, apie bernelį besvajodama; ir tos, kurias po juodalksniais sugulę arkliaganiai niūniuodavo, ar piemenėliai, po alksnių krūmus karves varinėdami, ak, vis tai dainelės, vis tokios gražios, tokios vis gražios – iš pačios lietuvio širdies išriedėję, kaip rasos lašeliukai, kaip gintarėliai.
O, kur benueitum, kur benuklystum, – ar tai galėtum be tų dainų, jeigu jos tavy kaip rūtos įaugę? Kaip be tų dainų, be dainelių?
Daug laiko jau nuo to praėjo. Bet ieškojau, visur ieškojau to, visose koncertų salėse – ir niekur neberadau, niekur. O, kur tai salėse įtarpint gyvenimą! Juk tai buvo sidabriniai vakarėliai, juk tai buvo aukso žvaigždelės, juk tai buvo pačiam mano lietuviško kaimo vidury. Nesugrąžint jų....
J. Meko esė „Laiškai Simanui Daukantui“ fragmentu, pirmąkart skelbtu „Metmenyse“ (1970, Nr. 20, p. 8–24), su Sebastiano Meko žinia, dalijomės 2019 m. pirmajame BŪDO numeryje.
Jonas Mekas su mama, švenčiančia devyniasdešimtmetį, tėviškėje – Semeniškiuose. 1977 m. Algimanto Kunčiaus nuotrauka.
