05/09/2026
VIENAS KEISČIAUSIŲ MITYBOS EKSPERIMENTŲ ISTORIJOJE ĮVYKO ATSITIKTINAI — Visiškoje tamsoje, pasaulio apačioje
1898 metais aštuoniolika vyrų atsidūrė įstrigę Antarktidos lede, mediniame laive „Belgica“.
Jie neturėjo ten praleisti žiemos.
Tačiau jie tapo pirmąja ekspedicija istorijoje, priversta Antarktidos žiemą praleisti laive.
Ir dar prieš viskam pasibaigiant jų patirtis jaunajam Roaldui Amundsenui suteikė pamoką apie maistą, kurią jis prisiminė iki pat Pietų ašigalio.
SAULĖ DINGO
„Belgica“ įstrigo Belingshauzeno jūroje 1898 metų kovą.
Tada, gegužės 17-ąją, saulė dingo.
Ji negrįžo ilgiau nei du mėnesius.
Vyrai gyveno tamsoje, šaltyje ir izoliacijoje, o jų mityba daugiausia priklausė nuo konservuotų maisto atsargų.
Jų fizinė ir psichologinė būklė smarkiai prastėjo.
Tada vyrai pradėjo sirgti.
Leitenanto Émile'io Danco, kuris turėjo rimtą širdies ligą, būklė greitai blogėjo, ir birželio 5 dieną jis mirė.
Kitiems vyrams tino galūnės, atsirado silpnumas ir simptomai, būdingi skorbutui.
Kai kurie patyrė sunkių psichikos sutrikimų.
Ekspedicijos vadovas Adrienas de Gerlache'as ir jo pavaduotojas Georges'as Lecointe'as taip sunkiai susirgo, kad parašė savo testamentus.
O visai šalia buvo kažkas, ko daugelis jų nenorėjo valgyti.
MĖSA.
Pingvinų mėsa.
Ruonių mėsa.
Švieži gyvūnai buvo sumedžioti, o jų mėsa išsaugota Antarktidos šaltyje.
Amerikiečių laivo gydytojas Frederickas Cookas įsitikino, kad ši mėsa yra dalis atsakymo.
Cookas buvo anksčiau pastebėjęs kai ką svarbaus Arktyje.
Jis buvo praleidęs laiko Arktyje, kur vietiniai gyventojai galėjo ilgą laiką išgyventi valgydami itin mažai augalinio maisto ir nesusirgti skorbutu, kuris taip smarkiai paveikdavo Europos jūreivius.
Cookas nežinojo apie vitaminą C.
Niekas apie jį nežinojo.
Vitaminas C dar net nebuvo identifikuotas.
Tačiau Cookas suprato tai, ką matė:
ŠVIEŽIA MĖSA IR SKORBUTAS NESIELGĖ TAIP, KAIP TURĖJO PAGAL TUOMETINĘ ĮPRASTĄ IŠMINTĮ.
Todėl jis ragino sergančius vyrus valgyti pingvinų ir ruonių mėsą. Kembridžo istoriniame Cooko originalaus pasakojimo aprašyme konkrečiai nurodoma, kad jis padėjo išgelbėti žmonių gyvybes, skatindamas juos valgyti šią mėsą.
ŠIANDIEN MES ŽINOME TAI, KO COOKAS NEGALĖJO ŽINOTI
Skorbutą sukelia didelis vitamino C trūkumas.
Ir nors vitaminą C beveik išimtinai siejame su apelsinais, citrinomis ir daržovėmis, švieži gyvūniniai audiniai nebūtinai visiškai neturi vitamino C.
Kai kuriuose žaliuose arba minimaliai termiškai apdorotuose gyvūniniuose audiniuose yra nedideli jo kiekiai.
Tai svarbu todėl, kad žmogui nereikia kasdien suvartoti šimtų miligramų vitamino C vien tam, kad išvengtų skorbuto.
Palyginti nedideli kiekiai gali apsaugoti nuo visiško vitamino C trūkumo.
Svarbus ir maisto apdorojimas.
Kaitinimas, ilgalaikis laikymas ir virimas vandenyje gali gerokai sumažinti vitamino C kiekį. Šiuolaikinėse Antarktidos mitybos apžvalgose konkrečiai pažymima, kad šviežia arba pusžalė mėsa galėjo suteikti pakankamai vitamino C, kad prisidėtų prie skorbuto prevencijos.
Todėl „Belgica“ tapo nepaprastu natūraliu eksperimentu.
Vyrai, daugiausia maitindamiesi konservuotomis atsargomis, sunkiai susirgo.
Šviežias gyvūninis maistas buvo pradėtas vartoti daug aktyviau.
Jų būklė pagerėjo.
Net de Gerlache'as, kuris iš pradžių priešinosi mėsai, galiausiai pradėjo ją valgyti.
O visą šį procesą stebėjo jaunas norvegas.
Jo vardas buvo Roaldas Amundsenas.
PO TRYLIKOS METŲ AMUNDSENAS TO NEPAMIRŠO
Kai Amundsenas ruošėsi 1911 metų žygiui į Pietų ašigalį, skorbuto prevencija nebuvo antraeilis dalykas.
Šviežia mėsa buvo sąmoningai įtraukta į ekspedicijos mitybos strategiją.
Framheime jo vyrai reguliariai valgė ruonių mėsą, papildomai vartodami kitus maisto produktus, įskaitant konservuotas uogas. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Amundsenas aiškiai sakė, jog būtina išvengti skorbuto, ir ketino to iš dalies pasiekti kasdien valgydamas šviežią mėsą.
1911 metų gruodžio 14 dieną Amundsenas ir keturi jo bendražygiai pasiekė Pietų ašigalį.
Jie saugiai grįžo.
Nė vienas jo poliarinės ekspedicijos dalyvis nemirė.
Ir skorbutas nesužlugdė jo ekspedicijos.
Tačiau tai paneigia vieną pernelyg supaprastintą mitybos mitą:
MĖSA AUTOMATIŠKAI NĖRA BE VITAMINO C.
Ir istorija tai parodė dar dešimtmečiais anksčiau, nei mitybos mokslas galėjo paaiškinti šio reiškinio cheminį mechanizmą.
Cookas neturėjo atsitiktinių imčių kontroliuojamo tyrimo.
Jis neturėjo vitamino kiekio nustatymo metodo.
Jis net nežinojo, kad vitaminas C apskritai egzistuoja.
Jis turėjo sergančius vyrus, sušalusius gyvūnus ir pastebėjimą apie Arkties vietinių gyventojų mitybą.
Todėl jis patikrino šį pastebėjimą praktiškai.
Vyrai pasveiko.
O vienas iš tų vyrų, kurie visa tai stebėjo, taip gerai įsiminė šią pamoką, kad vėliau įtraukė šviežią mėsą į ekspedicijos, užkariavusios Pietų ašigalį, mitybą.
Kartais žmonės mitybos realybę atranda anksčiau, nei laboratorijos atranda molekulę, atsakingą už šį reiškinį.
O kartais pamoka išlieka todėl, kad tie, kurie jos nepaisė, susirgo, o tie, kurie valgė tariamai „netinkamą“ maistą, išgyveno.
Antarktida nesirūpino mitybos ideologijomis.
Ji vis tiek atliko savo eksperimentą.
G. Limburg
ONE OF THE STRANGEST NUTRITION EXPERIMENTS IN HISTORY HAPPENED BY ACCIDENT — IN TOTAL DARKNESS AT THE BOTTOM OF THE WORLD
In 1898, eighteen men found themselves trapped in Antarctic pack ice aboard a wooden ship called the Belgica.
They weren’t supposed to spend the winter there.
They became the first expedition ever to endure an Antarctic winter aboard ship.
And before it was over, their experience would teach a young Roald Amundsen a lesson about food that he carried all the way to the South Pole.
THE SUN DISAPPEARED
The Belgica became trapped in the Bellingshausen Sea in March 1898.
Then, on May 17, the sun disappeared.
It wouldn’t return for more than two months.
The men lived in darkness, cold and isolation while their diet depended heavily upon preserved provisions.
Their physical and psychological condition deteriorated dramatically.
Then men started getting sick.
Lieutenant Émile Danco, who had a serious underlying heart condition, deteriorated rapidly and died on June 5.
Other men developed swollen limbs, weakness and symptoms consistent with scurvy.
Some experienced severe psychological disturbances.
Expedition leader Adrien de Gerlache and second-in-command Georges Lecointe became so sick that they prepared their wills.
And sitting nearby was something many of them didn’t want to eat.
MEAT.
Penguin.
Seal.
Fresh animals had been hunted and their meat preserved in the Antarctic cold.
The ship’s American physician, Frederick Cook, became convinced that this meat was part of the answer.
And Cook had seen something important before Antarctica.
He had spent time in the Arctic, where Indigenous people could live for extended periods with extremely little plant food without developing the scurvy that devastated European sailors.
Cook didn’t know about vitamin C.
Nobody did.
Vitamin C hadn’t even been identified yet.
But Cook understood the observation:
FRESH MEAT AND SCURVY DID NOT BEHAVE THE WAY CONVENTIONAL WISDOM SAID THEY SHOULD.
So he pushed the sick men toward penguin and seal meat. Cambridge’s historical description of Cook’s original account specifically credits him with helping save lives by encouraging its consumption.
TODAY WE KNOW SOMETHING COOK COULDN’T HAVE KNOWN
Scurvy is caused by severe vitamin C deficiency.
And although we associate vitamin C almost exclusively with oranges, lemons and vegetables, fresh animal tissue isn’t necessarily vitamin-C-free.
Certain raw or minimally cooked animal tissues contain small amounts.
That’s important because humans don’t require hundreds of milligrams of vitamin C every day merely to prevent scurvy.
Relatively modest amounts can prevent outright deficiency.
And processing matters.
Heating, prolonged storage and cooking water can reduce vitamin C substantially. Modern reviews of Antarctic nutrition specifically note that fresh or semi-raw meat could provide enough vitamin C to contribute to scurvy prevention.
The Belgica therefore became an extraordinary natural experiment.
Men living largely on preserved provisions became seriously ill.
Fresh animal food was introduced aggressively.
Their condition improved.
Even de Gerlache—who had resisted the meat—eventually ate it.
And there was a young Norwegian aboard watching the whole thing.
His name was Roald Amundsen.
THIRTEEN YEARS LATER, AMUNDSEN DIDN’T FORGET
When Amundsen prepared for his 1911 assault on the South Pole, preventing scurvy wasn’t an afterthought.
Fresh meat was deliberately built into the expedition’s food strategy.
At Framheim his men ate seal meat regularly, supplemented by other provisions including preserved berries. Historical accounts record Amundsen explicitly saying that scurvy had to be kept away and that he intended to accomplish that partly through fresh meat every day.
On December 14, 1911, Amundsen and four companions reached the South Pole.
They returned safely.
No member of his polar party died.
And scurvy didn’t destroy his expedition.
That doesn’t prove that an all-meat diet is nutritionally optimal, and Amundsen’s diet certainly wasn’t exclusively meat.
But it destroys one simplistic nutrition myth:
MEAT IS NOT AUTOMATICALLY DEVOID OF VITAMIN C.
And history demonstrated that point decades before nutritional science could explain the chemistry.
Cook didn’t have a randomized controlled trial.
He didn’t have a vitamin assay.
He didn’t even know vitamin C existed.
He had sick men, frozen animals and an observation from Arctic peoples.
So he tested the observation.
The men recovered.
And one of the men watching remembered the lesson well enough to incorporate fresh meat into the expedition that conquered the South Pole.
Sometimes human beings discover nutritional reality before laboratories discover the molecule responsible.
And sometimes the lesson survives because the people who ignored it got sick while the people who ate the supposedly “wrong” food walked away.
The Antarctic didn’t care about dietary ideology.
It ran the experiment anyway.
G. Limburg
