21/02/2026
Vokietijos Federacinėje Respublikoje televiziniai siųstuvai buvo specialiai statomi arti sienos su Rytų Vokietija, kad geležinę uždangą kirstų kuo daugiau vakarietiškos televizijos. Paskutiniais dviem rytų bloko gyvavimo dešimtmečiais vakarietiška televizija VDR teritorijoje, nors ir oficialiai nepageidaujama, buvo toleruojama. Devintame dešimtmetyje VFR pradėjo naudoti ir palydovus, kuriais televizija galėjo pasiekti ir dar tolimesnius taškus.
Atlaisvėjimo laikotarpiu gabalėliai vakarų buvo parodomi ir per Lietuvos televiziją. Tada jau mažai kam rūpėjo supuvusių vakarų medijos skvarba į jos ištroškusius Lietuvos namus. Puikus pavyzdys – laida „Estrados Orbitoje”, kurioje pristatomi ne tik naujausi lietuviškos muzikos proveržiai, bet ir užsienio atlikėjai. Tarp Andriaus Mamontovo ir Irenos Starošaitės pasirodymų skambėdavo Ultravox, Pet Shop Boys ir Tina Turner muzika. Mums vienareikšmiškai reikėjo daugiau.
Vakarietiška televizija kartais nutekėdavo ir čia. Pajūris pagaudavo švediškus kanalus, Vilniaus 16-aukščių viršutiniai gyventojai paragaudavo Lenkijos televizijos, o Žemaitijoje televizoriai protarpiais nušvisdavo vokiškomis spalvomis. 1987-ais metais, teisingai nureguliavus Tauras 736D jungiklį, pavykdavo užtikti slapta atkeliavusias vokiškas RTL ar ZDF kanalų bangas ir per trikdžių, triukšmo ir šokinėjančio garso sieną pamatyti VISKĄ. Žėrinčias Gillete skustuvų, Bosch skalbyklių, Audi automobilių, Tchibo kavos, fakso aparatų, Schneider kompiuterių ir Warsteiner alaus reklamas, vok. – Werbungen. Būtent taip, tarp čirškiančių reklamų, mano mama pamatė filmą „Purvini šokiai” su Patrick Swayze.
Greitai tai ateina ir pas mus. O kas neateina, tai atvažiuoja. Ilgai netrukus po rugpjūčio pučo, į Lietuvą automobilius pradeda gabenti daugiau nei tik jūreiviai, partiniai ir diplomatai. Užfiksuoti kiekvieną vertingą ir įdomų įvykį šiais chaotiškais laikais yra itin sunku, praktiškai net neįmanoma. Kiekvienas turi savas istorijas ir patirtis, kai varganą socialistinį transportą pradeda keisti užsienietiški automobiliai. Žiguliai greitai keliauja atgal namo, yra superkami net iš Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, ir per pirmuosius penkis Nepriklausomybės metus stipriai išretėja Europos keliuose. Juos keičia vokiškieji Volkswagen, švediškieji Volvo ir japoniškieji Toyota. Itin retu atveju atvyksta ir egzotika – Cadillac, kurių pirmasis laisvoje Lietuvoje atitenka Eugenijui Gentvilui, 8 serijos BMW, Porsche 911, Mitsubishi 3000GT ir net Lotus Omega.
Naujos automobilių srovės Lietuvoje yra ironiškos. Trokštame vokiškų automobilių, bet bijome su jais gyventi. Automatinės pavarų dėžės čia netvarkomos, oro kondicionierius vis dar fantastikos srities technologija, o du tiltai su blokiruotėmis – tiksinti bomba. Nors tuo ir pasižymi dalis Audi automobilių, būtent šios markės modeliai įgauna kultinį statusą Lietuvoje. Ne visi dar žino, kas tas „Quattro”, net ir autopirkliai. Parvežtą šimtinę silkę ar Audi 90 reikia greitai maskuoti. Nuimti „Quattro” ženkliukus, blokiruotės rankenėlę ir tikėtis, kad pirkėjas Raseinių turguje nesugalvos pakišti galvos po automobilio galu.
Paprasta, bet techniškai pažangi inžinerija, kokybiškas dizainas ir vokiškasis solidumas. Tuo didžiavosi tokie automobiliai kaip Audi 80 ir 100. 1982-ais metais išleista Audi 100 C3 pasižymi 0.30 oro pasipriešinimo koeficientu – geriausiu klasėje. Tai vienas aerodinamiškiausių pasaulio sedanų. Pleištinis priekis įjungtas į fiuzeliažinį kėbulą. Daug stiklo ir vizualinio ilgio. Durys užlenktai įsilieja į stogą, statramsčiai ploni kaip degtukai, bamperiai, veidrodėliai ir automobilio dugnas projektuoti atsižvelgiant ne tik į kuro sąnaudas bet ir į vizualinį delikatumą. Salonas erdvus, o kėbulas, be abejo, galvanizuotas.
Tai Europos ateities automobilis, kuriam duoklę atidavė Ford, pagamindama Ta**us ir Sable, o po poros metų išleistas Mercedes-Benz 124 ne šiaip sau pasižymi lygiai tokiu pačiu Cd ir pažanga technologijose. Audi 100 ne tik atvertė naują lapą Audi knygoje, bet ir privertė modernizuotis pasaulio konkurentus.
Tai ateities dizainas, slepiantis paprastą, bet patvarią ir efektyvią mechaniką. Ankstyvos silkės su karbiuratoriais, keturbėgėmis dėžėmis ir rankiniu langų nuleidimu, žiūrint paviršutiniškai, yra tiek pat sofistikuotos kiek įprastas socialistinis automobilis. Tačiau laikas parodys, kad vokiška kokybė, atidumas ir šiuolaikiškas paprastumas yra visa galva aukščiau primityvaus ir netobulėjančio sovietinio nuovargio. Būtent dėl to Audi, ypač 100, yra idealus laisvo Europiečio automobilis.
Klaipėda, 1995 m., Andriaus Juškevičiaus nuotr.
